Masažo istorija

„Prigimtinė gydomoji jėga, slypinti kiekviename iš mūsų, yra giliausias sveikatos šaltinis“,
Hipokratas

Masažas atsirado gilioje senovėje ir formavosi kartu su kitais liaudies medicinos metodais. Yra duomenų, kad jau pirmykščių žmonių gentys, gyvenusios Ramaus vandenyno salose, naudojo masažą. Taip pat jis vyravo ir tarp Indonezijos genčių. Jau tais laikais į masažo sudėtį buvo įtrauktas maigymas, spaudimas, trynimas ir glostymas. Iš patikimų šaltinių žinoma, kad žmonės siekiantys palengvinti skausmus traumos vietoje atlikdavo trynimą ir plekšnojimą.

Vadovaujantis literatūriniais šaltiniais, senovės Kinijoje masažas buvo žinomas jau 2500 metų prieš mūsų erą. Tuo metu ten veikė gydomosios gimnastikos mokyklos, kuriose buvo ruošiami gydytojai, užsiimantys akupunktūra, masažu ir gydomąją gimnastika.

VI a. pr. m. e. Kinijoje pirmą kartą pasaulyje buvo įsteigtas valstybinis institutas, kur studentams buvo dėstomas masažas kaip privaloma disciplina.

Senovės Kinijoje daugelyje provincijų veikė gydymo-gimnastikos mokyklos, kur buvo ruošiami specialūs gydytojai taosse, praktikuojantys akupunktūras, masažą ir gydomąją gimnastiką.

XVI a. Kinijoje buvo išleista 64 tomų enciklopedija, kurioje buvo smulkiai aprašyti visi masažavimo būdai, kurie yra taikomi iki šiol.

Indijoje jau 1800 metais pr. m. e. medicininiuose traktatuose, kurie turi bendrą pavadinimą „Ajurvedos“ („Gyvenimo pažinimas“) smulkiai aprašyti masažo būdai ir techniniai variantai, skirti atskiroms kūno dalims masažuoti. Toli nuo Indijos buvo žinomi ir pripažįstami Sušrutos darbai, kuriuose smulkiai pasakojama kaip taikyti trynimą, spaudimą, duodami masažavimo būdų pavyzdžiai sergant įvairiomis ligomis. Indijoje masažas buvo taikomas įvairiais gyvenimo atvejais: susirgus, įkandus gyvatei, nuvargus ir ypatingai po traumų.

Masažas buvo žinomas ir Korėjoje, Japonijoje. Japonijoje jis buvo taikomas kaip savimasažas galvos ir kaklo srityje, ypač esant galvos skausmams.

Egipte masažas buvo žinomas dar prieš mūsų erą. Apie tai liudija užrašai ir paveikslai ant piramidžių ir iki dabartinių laikų išlikusiuose papirusuose, kur vaizduojami masažu užsiimantys žmonės.

Graikijoje terminu „apaterapija“ buvo suprantami ne tik gydomasis, higieninis, bet ir sportinis masažai. Masažas buvo vienas tuometinės medicinos elementų. Pirmuoju masažo žinovu buvo Herodotas , kuris pats nuolat masažuodavosi ir buvo puikaus fizinio sudėjimo. Jis vienas pirmųjų bandė išaiškinti masažo įtaką įvairių ligų gydymui. Ypač didelis indėlis masažo formavimesi priklauso medicinos tėvui Hipokratui. Jis yra masažo, kaip gydymo metodo, pradininkas Europoje. Senovės graikai didelį dėmesį kreipė į higieninį ir kosmetinį masažą, turėjo net jiems skirtus specialius salonus. Labai populiarios buvo pirtys, kuriose masažas buvo būtina procedūra, po jo kūną ištrindavo įvairiais kvepiančiais aliejais.

Didžiausią polėkį masažas įgijo Romos imperijoje žymaus gydytojo Asklepiado laikais I a. pr. m. e. Senovės Romos gydytojas Eusklepijus masažus skirstė į: sausą, su aliejais, silpną, stiprų, trumpalaikį ir ilgai trunkantį. Masažu bei aktyviais ir pasyviais pratimais jis gydė nutukimą.

Mažojoje ir Vidurinėje Azijoje taikomas masažas gerokai skyrėsi nuo klasikinio Graikijos ir Romos masažo. Jį darė ne tik rankomis, bet ir kojomis.

Masažavimo būdus susistemino švedų fizkultūrininkas P. Lingas. Jo masažo metodika žinoma kaip „švediškasis masažas“.

Ikikarinėje Nepriklausomoje Lietuvoje 1921 m. vasario 21 d. pradėjo veikti pirmieji masažo kursai. Jų vadovas buvo V. Kuzma.

1937 m. buvo įsteigti specialūs kursai, kuriuose ruošė masažo ir gydomosios gimnastikos specialistus. Ikikarinėje Nepriklausomoje Lietuvoje buvo privačių masažo kabinetų. Masažas buvo taikomas gydymui valstybinėse ir privačiose gydymo įstaigose, taip pat sportininkų privačiam tobulinimui.

Po antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo vėl įkurti masažo kursai medicinos seserims. Pirmiesiems kursams Druskininkuose vadovavo K. Dineika. Vėliau pradėjo veikti kursai Vilniuje, Palangoje ir Kaune.